Indijos vandenyno vienybė nuo Afrikos iki Singapūro

Kokia tarptautinė asociacija vienija 18 šalių, besidriekiančių trijuose žemynuose, esančiuose tūkstančius mylių, ir kurias vienija tik bendras vandens telkinys?

Tai viktorinos klausimas, kuris gali sužavėti labiausiai atsidavusią pasaulinės politikos gerbėją. Tai Indijos vandenyno pakrančių šalių regioninio bendradarbiavimo asociacija, palaiminta sudėtinga akronimu IOR-ARC – turbūt pati nepaprastiausia tarptautinė grupė, apie kurią niekada negirdėjote.

Asociacijai pavyksta suvienyti Australiją ir Iraną, Singapūrą ir Indiją, Madagaskarą ir Jungtinius Arabų Emyratus bei dar keliolika didelių ir mažų valstybių – mažai tikėtinų partnerių, kuriuos suartino tai, kad jų krantus skalauja Indijos vandenynas. Ką tik grįžau (kaip naujasis Indijos išorės reikalų valstybės ministras) iš Asociacijos ministrų susitikimo Sanoje, Jemene. Nepaisant to, kad esu įpratęs, kad mano akys žvilga nuo tarptautinių organizacijų abėcėlės sriubos, su kuria susidūriau per tris dešimtmečius trukusią Jungtinių Tautų karjerą, mane jaudina IOR-ARC potencialas.

Regioninės asociacijos buvo kuriamos įvairiose patalpose: geografinėse, kaip ir Afrikos Sąjunga; geopolitinė, kaip ir Amerikos valstybių organizacija; ekonominis ir komercinis, kaip ir ASEAN arba Mercosur; ir saugumo, kaip ir NATO. Taip pat yra kelių žemynų, pavyzdžiui, IBSA, kuri vienija Indiją, Braziliją ir Pietų Afriką, arba geriau žinomas G-8.

Net „Goldman Sachs“ gali teigti, kad išrado tarpvyriausybinę instituciją, nes tos Volstryto įmonės sukurta „BRIC“ koncepcija neseniai buvo įtvirtinta per Brazilijos, Rusijos, Indijos ir Kinijos vyriausybių vadovų susitikimą Jekaterinburge praėjusį mėnesį. . Tačiau teisinga sakyti, kad pasaulinės diplomatijos metraščiuose nėra nieko panašaus į IOR-ARC.

Viena vertus, planetoje nėra kito vandenyno, apimančio Aziją, Afriką ir Okeaniją (ir galėtų apimti Europą, nes Prancūzijos Reunjono departamentas Indijos vandenyne suteikia Prancūzijai stebėtojos statusą IOR-ARC). o Prancūzijos užsienio reikalų ministerija svarsto galimybę siekti visateisės narystės).

Kita vertus, kiekviena Samuelio Huntingtono garsiai susidūrusi civilizacija atranda atstovą tarp savo narių, suteikdama bendrą stogą kuo platesniam pasaulėžiūrų spektrui jų mažiausioje įsivaizduojamoje kombinacijoje (tik 18 šalių). Kai IOR-ARC susitinka, atsidaro nauji langai tarp šalių, kurias skiria atstumas ir politika.

Malaiziečiai kalbasi su mauricijaus, arabai – su australais, pietų afrikiečiai – su šrilankiečiais, iraniečiai – su indoneziečiais. Indijos vandenynas tarnauja ir kaip juos skirianti jūra, ir kaip tiltas, jungiantis juos kartu.

Organizacijos potencialas yra didžiulis. Yra galimybių mokytis vieniems iš kitų, dalytis patirtimi ir sutelkti išteklius tokiais klausimais kaip žvejyba žydrajame vandenyje, jūrų transportas ir piratavimas (Adeno įlankoje ir Somalio vandenyse, taip pat šiaurės sąsiauriuose). Malaka).

Tačiau IOR-ARC neturi apsiriboti tik vandeniu: jos narės yra šalys, o ne tik jų pakrantės. Taigi viskas – nuo ​​turizmo plėtros 18 šalių iki mokslo ir technologijų perdavimo. Vargingesnės besivystančios šalys turi naujų partnerių, iš kurių gali gauti stipendijas savo jaunimui ir mokymo kursus vyriausybės pareigūnams. Jau dabar kalbama apie naujus pajėgumų stiprinimo, žemės ūkio, kultūrinio bendradarbiavimo skatinimo projektus.

Tai nereiškia, kad IOR-ARC dar išnaudojo savo potencialą per dešimtmetį, kol egzistavo. Kaip dažnai nutinka su genialiomis idėjomis, kūrybinė kibirkštis susilieja kuriant, o IOR-ARC žengia į vandenį, nepadarydamas pakankamai pastangų, kad peržengtų deklaravimo etapą, žymintį daugumą naujų iniciatyvų. Pati organizacija yra iki išsekimo taško, jos sekretoriate Mauricijuje dirba tik pusšimtis darbuotojų (įskaitant sodininką!). Darbo Akademinėje grupėje, Verslo forume ir Prekybos ir investicijų darbo grupėje formulė dar neatnešė nei dėmesio, nei polėkio pagrindinei institucijai.

Tačiau tokie dantų dygimo skausmai neišvengiami bet kurioje naujoje grupėje, o būsimo bendradarbiavimo sėklos jau pasėtos. Asociacijos, jungiančios dideles ir mažas šalis, salų valstybes ir žemynines valstybes, islamo respublikas, monarchijas ir liberalias demokratijas bei kiekvieną žmonijai žinomą rasę, sėkmė yra iššūkis ir galimybė.

Ši interesų ir galimybių įvairovė gali nesunkiai trukdyti esminiam bendradarbiavimui, tačiau taip pat toks bendradarbiavimas gali būti daug naudingesnis. Šioje įvairovėje mes, Indijoje, matome didžiules galimybes, o Sanoje įsipareigojome suteikti energijos ir atgaivinti šią pusiau neveikiančią organizaciją. Žmonių brolija – pavargusi klišė, o vandenyno kaimynystė – nauja gaivi idėja. Visam pasauliui būtų naudinga, jei 18 pajūrio valstybių galėtų rasti bendrą kalbą galingo vandenyno vandenyse.