Ji didžiuojasi savo nužudyto vyro palikimu. „Aš didžiuojuosi, be galo didžiuojuosi“, – sakė buvusi Egipto Respublikos pirmoji ponia Jehanas Sadatas. Neapsikentusi, niekuomet negąsdinama neigiamos viešumos, ji nepalenkdama pasakė: „Jie apkaltino mano vyrą išdaviku, bet nė vienas nesudarė taikos su Izraeliu lėtai, bet užtikrintai, kaip tai padarė Sadatas“.
Tą liūdną 1981 m. spalio mėnesio dieną, kai Sadatas buvo nužudytas per karinį paradą, skirtą Egipto 1973 m. spalio mėn. pergalei kare paminėti, kulkos galėjo sutramdyti jos kūną be neperšaunamų liemenių. Niekas nepramušė Džehano sielos. „Kartu su šeima ir milijonais žmonių didžiuojuosi tuo, ką padarė mano vyras. Net žmonės, šalys ir arabų lyderiai, kurie anksčiau buvo prieš jį, dabar įgyja išminties iš jo pasiekimų po 27 metų“, – užsiminė ji, užsimindama apie jo taikos palaikymo pastangas.
Ištekėjusi už velionio Egipto prezidento Anwaro Sadato, Jehanas tapo atsidavusiu moterų ir socialiai remtinų žmonių aktyvistu. Ji skraidindama tarp Egipto ir JAV propaguoja idealus – kodą, kuriuo gyveno laisvasis karininkas Sadatas, dabar dega Jehano branduolyje. Anwar laikais ji matė galimybę imtis aktyvaus vaidmens ginant moterų teises. „Mano vyras buvo nenuilstantis moterų teisių, valdžios ir jos tinkamos vietos visuomenėje gynėjas. Jei moterys būtų tik išsilavinusios, jei moterys galėtų padėti vyrams kurti tą idealią visuomenę, pasaulis būtų tobulas. Jei pusė visuomenės nieko nedarys, laikas žmonijai sustos.
Išnagrinėkite progresyvią visuomenę su aukštos kokybės gyvenimo standartais, jums tereikia pažvelgti į moterų vaidmenis, paaiškinančius sėkmę bendruomenėje. Toks mano credo – dėl ko aš dirbu dėl moterų pakylėjimo“, – sakė ji.
Moterų tarptautinio centro geidžiamiausio „Living Legacy“ apdovanojimo gavusi ponia Sadat parodė vilties pavyzdį per išsilavinimą, nepaisant bet kokio amžiaus. Kaip liudijimas, ji pati grįžo į mokyklą būdama 40 metų. „Baigiau universitetą ir tęsiau magistro studijas. Po 6 metų turėjau daktaro laipsnį. Išsilavinimas atveria kelias duris darbui praktiškai visur. Jei nebūčiau turėjęs tinkamo išsilavinimo, nebūčiau galėjęs mokyti Egipte ir valstijose. Šiandien ji rengia paskaitų turus visame pasaulyje nuo Europos, Azijos ir Rusijos, remiamos ankstesnėmis dėstytojomis Kairo universitete, kur kadaise ėjo profesorės pareigas eidama pirmosios ponios pareigas.
Plačiai nuskambėjusioje kalboje: „Manau, kad moterys gali atlikti geresnį vaidmenį propaguodamos taiką. Moterys yra motinos, sutaikančios vaikus, kai jie kovoja dėl nereikšmingų dalykų, arba žmonos, stovinčios šalia savo vyro vargų metu. Tikiu unikaliu moters vaidmeniu, kuri iš vyrų ir berniukų daro puikius lyderius. Ji perduoda žinias ir geriausius principus savo jaunystėje nuo vaikystės iki pilnametystės. Taigi moterys savo vaidmenį visuomenėje turėtų laikyti ne tik natūralia ar automatine prerogatyva, bet ir atkreipti dėmesį į kvalifikaciją, kurioje išsilavinimas yra esminis dalykas. Svajoju, kad visose šalyse moterys būtų labai išsilavinusios.
Profesorius Sadatas visų siekia siekti raštingumo. „Niekada nevėlu! Tai ilga, ilga kelionė, kurią verta laukti“, – pati sakė taikdaris.
Jei buvo verta skirti laiko, verta pasistengti ir kitoms pirmosioms ponioms parodyti save kaip prezidento žmoną. Pirmoji Afrikos ir Arabų moterų lyga buvo viena iš kelių organizacijų, kurias ji įsteigė kaip pirmoji ponia. Surinkusi pirmąsias Afrikos ir arabų damas bei 2 ar 3 aktyvias visuomenės moteris, ji surengė dideles konferencijas, kuriose jos dalijosi viena kitos patirtimi ir mokėsi iš jos. „Padėti vieni kitiems, kurti vienybę tarp Egipto, Afrikos ir kitų arabų šalių buvo mano tikslas, pripažįstant, kad neturtingos moterys visame regione turi panašių problemų dėl raštingumo, išsilavinimo, finansų ir vaikų ateities. Ponia Sadat nuvežė ponias į Egipto senovės paminklus, kruizus Nilo upe ir daugybę senovės šventyklų. Deja, nuo tada, kai ji paliko rūmus, jokių tolesnių veiksmų nebuvo imtasi. Po prezidento Sadato mirties jos vadinamuosius „Pagaminta Egipte“ projektus ir kitas iniciatyvas, kurioms ji vadovavo prieš mirtį savo vyrui, perėmė jos įpėdinė ponia Suzanne Mubarak.
Jehanas persikėlė į priekį ir vėliau nusitaikė į išsilavinimą. „Vyro laikais dėsčiau Kairo universitete. Vėliau persikėliau į Vašingtoną dėstyti. Vaikai buvo pagrindinė Sadato darbotvarkė, turinti tris savo ir 11 anūkų. SOS vaikų kaimai buvo pradėti kurti Sadato laikais po kelionės į Austriją. Kaimai buvo didesnio masto našlaičių namai. „Sužavėtas, kai ten praleidau dieną su vaikais ir tikėdamasis, kad galėsiu tą patį padaryti Egipte, galiausiai buvau įsitikinęs, kad turėčiau žengti pirmyn.
Norint Egipte pradėti labdaros organizaciją moterims, vaikams ar jaunimui, už svetainę reikia sumokėti palyginti nedidelę sumą – apie dolerį už akrą. Sadatas turėjo žemę. Daktaras Kamaina, įkūręs kaimus Austrijoje, pakvietė ją imtis panašių projektų Egipte, jei ji galėtų skirti žemės plotus SOS. Kamaina projektą delegavo jai; nuo tada kaimas buvo jos globoje. „Mano vyras atidarė pirmąjį Kairo kaimą. Vėliau pastačiau kitą Tantoje tarp Kairo ir Aleksandrijos ir trečią vietą Aleksandrijoje. Negaliu pasakyti, kiek pasikeitė vaikai, kurie iš pradžių buvo nelaimingi, užaugo sveiki ir laimingi“, – pridūrė ji.
Kitaip nei bet kuriuose kituose našlaičių namuose, kaime buvo „mama“, atsakinga už 6–7 vaikus iš skirtingų šeimų. Kiekviename kaime buvo 25 namai, kuriuos valdė „apmokyta“ globėja arba nuolatinė mama. Išskirtinė sąranga kaimo gyventojai atrodo kaip viena didelė, normali, laiminga šeima. „Pakaitinės“ mamos gamindavo maistą ir skalbdavo vaikams, kurie eidavo į darželį ar valstybines mokyklas, o vėliau susirasdavo namų ūkį, į kurį galėtų grįžti. „Apskritai tai atkartojo motiniškos ir šeimos meilės atmosferą, pakeldama moterų gyvenimo standartus atokiuose miestuose“, – patvirtino Sadatas.
Wafa wal Aamal (arba „Tikėjimas ir viltis“ anglų k.) yra labdaros organizacija, kuriai ponia Sadat padėjo ištverti tūkstančius neįgaliųjų. Dalyvavusi kare tarp Egipto ir Izraelio, ji sukūrė didelį planą. „Dar prieš tai, kai mano vyras pradėjo palaikyti taiką, kad užbaigtų karą, aš susipainiojau su neįgaliais karo veteranais ir civiliais. Tikrai norėjau sugrąžinti viltį savo žmonėms, mokydamas amputuotus darbuotojus, leisdamas jiems grįžti kaip aktyviais visuomenės nariais.
Jos pastangos už Faith and Hope lėmė nepalankioje padėtyje esančių veteranų mokymas, kad jie vėl galėtų prisijungti prie bendruomenės su rytojaus vizija. „Tai buvo didžiausias mano visų laikų projektas, skirtas mažiau pasisekusiems. Išsiunčiau juos į neįgaliųjų stovyklas Vokietijoje; tada jie grįžo į Egiptą. Surengėme mainų vizitus ir išsiųsime juos į mūsų ligonines. Egipte atidarėme dializės centrą, taip pat protezų gamyklą. Šalia SOS kaimo projektas užėmė dalį SOS žemės, skirtos neįgaliųjų namams, patalpų ir lauko veiklai bei nuolatinei medicininės priežiūros skyriui įrengti. Netgi atsivežiau Franką Sinatrą į Egiptą koncertui, kurio pajamos buvo skirtos SOS ir Wafa wal Aamal kartu.
Pati mačiusi karo niokojimą, ši šauni ponia, kurios ruduo ir pavasariai praleidžia savo antruosiuose namuose kvapą gniaužiančiame Didžiajame krioklyje Virdžinijoje, ne mažiau rimtai žiūri į taikos klausimą. Ji sakė: „Moterys gali atlikti tam tikrą vaidmenį kartu su savo vyrais ir savo atžalomis. Suteikite jiems galimybę užimti fronto liniją, jie gali laimėti mūšį, kad užbaigtų karą ir smurtą.
