eTN skaitytoja Azam Bahrami (Barogh), PhD, didžiavosi galėdama būti scenoje per ITB Berlin 60-mečio minėjimą. Ji sakė: „Man buvo garbė pasidalinti platforma su nepaprastomis moterimis, kurios formuoja regeneracinio turizmo ateitį ir atlieka išskirtinį darbą su bendruomenėmis visame pasaulyje.“
„Buvau dėkingas už galimybę pabrėžti regeneracines praktikas iš Artimųjų Rytų ir atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta Irane ir visame regione.“
Laikais, kai pasaulis persmelktas griovimo vaizdų – subombarduotų pastatų, sugriautos mokyklos ir statistikoje paverstų gyvenimų – tampa pavojingai lengva pamiršti žmones, slypinčius už antraščių. Iranas, šalis, taip dažnai perteikiama konfliktų ir politikos kontekste, yra milijonų žmonių namai, kurių žmogiškumas, šiluma ir kultūrinis turtingumas lieka menkai matomi.
Kai krenta bombos ir nutrūksta ryšiai, kai daugiau nei 1,200 valandų beveik visiškos skaitmeninės tylos izoliuoja tautą nuo likusio pasaulio, žmonės nedingsta, bet jiems gresia būti pamirštiems.
Ir tai gali būti didžiausia visų laikų tragedija.
Už antraščių ribų: Irano žmonės
Iraniečiai nėra abstrakcijos. Jie yra poetai ir inžinieriai, motinos ir studentai, menininkai ir ūkininkai. Jie yra žmonės, žinomi dėl savo emocinio gilumo, atsparumo ir, svarbiausia, nepaprasto svetingumo jausmo.
Būti svečiu Irane reiškia būti traktuojamam ne kaip svečiui, o kaip šeimos nariui. Egzistuoja neišsakytas kultūrinis kodeksas: svečias yra svarbiausias, netgi prieš save patį. Dalinamasi duona, keičiamasi istorijomis, o laikas sulėtėja esant žmogiškam ryšiui.
Tai ne spektaklis turistams – tai tapatybė.
Net ir sunkumų metu šis dosnumas išlieka. Jis įaustas į kasdienį gyvenimą, perduodamas iš kartos į kartą ir įsišaknijęs vienoje seniausių pasaulio civilizacijų. Nepaisant politinių pažiūrų ar geografinio atstumo, iraniečiai didžiuojasi savo paveldu.
Iranas: civilizacija, gyvuojanti per savo žmones
Iranas yra ne tik vieta žemėlapyje – tai gyvas istorijos, kultūros ir kraštovaizdžio gobelenas. Nuo senovinių miestų iki didžiulių dykumų, nuo kalnų kaimelių iki pakrantės salų, tokių kaip Kešmo sala, šalis pasakoja istorijas, kurios siekia tūkstančius metų.
Tačiau didžiausias jos paveldas slypi ne tik paminkluose ar griuvėsiuose. Jis gyvena jos žmonėse – jų kalboje, šeimininkavime, maisto gaminime, švenčių teikime ir ištvermėse.
Keliautojai, patyrę Iraną, dažnai pirmiausia kalba ne apie jo įžymybes, o apie žmogiškumą.
Nes keliauti po Iraną reiškia ne tik pamatyti, bet ir pajusti.
Kai Irane įsivyrauja tyla: atotrūkio kaina
Šiandien milijonai iraniečių gyvena realybėje, kurią žymi baimė, netikrumas ir izoliacija. Interneto sutrikimai nutraukė jų ryšį su pasauliu, palikdami negirdimus balsus ir nepapasakotas istorijas.
Momentinio bendravimo eroje tokia tyla yra gili.
Tai reiškia:
- Šeimos negali nuraminti artimųjų užsienyje
- Istorijos, negalinčios pasiekti pasaulinės auditorijos
- Asmenys realiuoju laiku tampa nematomi
Ir vis dėlto, net ir šioje tyloje, gyvenimas tęsiasi. Žmonės ir toliau tikisi, rūpinasi, priešinasi užmarščiai, kas jie yra.
Turizmas kaip tiltas į Iraną, o ne pabėgimas
Kelionių ir turizmo pramonė turi unikalią galią, kuri dažnai neįvertinama. Ji kuria žmogiškuosius ryšius ten, kur politika žlunga. Ji ugdo empatiją ten, kur dominuoja baimė. Ji primena mums, kad nepaisant sienų ir ideologijų, žmonės iš esmės yra vienodi.
Turizmas, geriausiu atveju, yra ne apie vartojimą – tai apie supratimą.
Tai leidžia keliautojams:
- Dalinkitės maistu su nepažįstamaisiais, kurie tampa draugais
- Stebėkite ir grožį, ir sunkumus nesupaprastindami nė vieno.
- Peržengti sienas skleidžiant istorijas, kurios kitaip galėtų likti neišgirstos
Tokiais laikais turizmas tampa kažkuo tylesniu, bet galingesniu: atminties saugotoju.
Irano tapatybė juda
Būti iranietiu šiandien reiškia neštis ir pasididžiavimą, ir skausmą.
Tai reiškia prisiminti civilizaciją, kuri formavo pasaulį, kartu naršant dabartyje, kupinoje netikrumo. Tai reiškia išlaikyti kultūrą, kalbą ir ryšį – net ir tada, kai esame atkirsti nuo pasaulinio pokalbio.
Kelionės pagilina šį supratimą. Jos transformuoja tapatybę iš kažko statiško į kažką išgyvenamo ir jaučiamo.
Kaip po kelionės po Iraną prisiminė vienas keliautojas, susiduriama ne tik su istorija – tai su žmogiškumu pačia artimiausia jo forma.
Asmeninis apmąstymas apie Iraną: Azamo Bahrami balsas
Šios istorijos centre – Azamas Bahrami, kurio gyvenimas ir darbas įkūnija ryšį tarp žmonių, vietos ir tikslo.
Azam, Irano mokslininkė, šiuo metu gyvenanti Nyderlanduose, savo požiūrį į ją įtraukia ir akademinės žinios, ir asmeninė patirtis. Ji turi aplinkos ir plėtros mokslų daktaro laipsnį, specializuojasi ekoturizmo ir tvaraus turizmo srityse, įgytą Malaizijos nacionaliniame universitete, ir dirba įvairiuose žemynuose – nuo Pietryčių Azijos iki Europos ir toliau.
Ji bendradarbiavo su universitetais, NVO ir tarptautinėmis organizacijomis, daugiausia dėmesio skirdama:
- Bendruomeninis turizmas
- Kaimo plėtra ir įgalinimas
- Tvarūs ir regeneraciniai keliavimo modeliai
- Aplinkos apsauga ir kultūros išsaugojimas
Jos karjera nėra vien akademinė – ji labai žmogiška. Ilgus metus dirbant su vietos ir čiabuvių bendruomenėmis, ji įsitikino, kad turizmas turi būti įtraukus, pagarbus ir pagrįstas žmonių, kuriems jis atstovauja, žiniomis. Ir vis dėlto, nepaisant visų įgaliojimų, Azam pirmiausia kalba kaip iranietė.
Moteris su tėvyne susijusi ne tik per prisiminimus, bet ir per meilę.
Klausimas, kurį turime užduoti apie Iraną
Azamas užduoda paprastą, bet skubų klausimą:
Kiek iš mūsų iš tikrųjų žino – ir kaip mes reaguojame?
Pasaulyje, kuris greitai pereina nuo vienos krizės prie kitos, dėmesys yra trumpalaikis. Tačiau žmonės nenustoja egzistuoti, kai dėmesio centre išblėsta.
Atsakomybė, ypač kelionių ir turizmo sektoriaus atstovams, yra ne tik reklamuoti kelionių kryptis, bet ir pagerbti žmones, kurie jas apibrėžia.
Iranui – ir viltis, ir realybė
Būna akimirkų – stovint vienam Kesmo kalnuose, stebint, kaip saulė leidžiasi po senoviniais peizažais, – kai viskas atrodo sustingę. Kai ryšys su žeme, su savimi ir su kažkuo didesniu tampa nepaneigiamas.
Šios akimirkos primena mums, kodėl keliaujame.
Ne tam, kad pabėgtum nuo realybės, o tam, kad ją giliau suprastum.
Matyti ir grožį, ir kovą.
Kad išlaikytų ir sielvartą, ir viltį.
Kad prisimintume, kas iš tiesų svarbu.
Paskutinė mintis apie Iraną
Iranas – ne tik krizę išgyvenanti vieta. Tai vieta, pilna žmonių – atsparių, išdidžių ir labai žmogiškų.
Jie nėra skaičiai.
Jie nėra antraštės.
Tai istorijos, laukiančios, kol bus išgirstos.
Palikite komentarą