Po žydų gyvenimo paviršiumi

Vokiečių filosofas Martinas Buberis

1. Fin de siècle laikotarpis (XIX a. Pab. Ir XX a. Pradžia) buvo vokiečių mokslinių straipsnių ir filosofijos aukso amžius.
2. Šis laikotarpis taip pat buvo didelio skurdo amžius Rytų Europoje.
3. Skirtumai tarp dviejų Europos pusių pasireiškė įvairiais būdais. Vakarų Europa buvo turtinga, kultūringa ir rafinuota.

Tai, kas buvo teisinga visai Europos visuomenei, buvo tiesa ir žydų pasauliui. Napoleonas išlaisvindamas žydus iš Prancūzijos ir Vokietijos getų lėmė žydų akultūraciją į Vakarų Europos visuomenę.

Vakarų Europos žydai kalbėjo savo tautos kalba ir perėmė Europos kultūros modelius. Daugelis jų buvo išsilavinę geriausiuose Europos universitetuose. Kaip ir savo tautiečių atveju, daugelis Vakarų Europos žydų buvo linkę žiūrėti į Rytų Europos žydus. Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos žydų masė buvo neturtinga ir neišsilavinusi vakarų kalba ir kultūra. Jie gyveno kaimuose, vadinamuose štetlais (kaip aprašyta „Smuikininkas ant stogo“). Vakarų Europos ir Amerikos žydai savo rytų brolius laikė simboliais visko, ko jie siekė ištrūkti.

Būtent šiame susiskaldžiusiame žemyne ​​didysis žydas Vokiečių filosofas Martinas Buberis (1878–1965)), praleido pirmąją savo gyvenimo dalį.

Ankstyvaisiais XX amžiaus dešimtmečiais Buberis buvo vienas didžiausių Vokietijos filosofų. Jis susižavėjo Rytų Europos žydų gyvenimu ir tarnavo kaip tiltas, jungiantis šiuos du pasaulius.

Iki nacistinės Vokietijos iškilimo Buberis buvo Frankforto universiteto profesorius ir produktyvus rašytojas vokiečių ir hebrajų kalbomis. Jo klasikinis filosofinis veikalas „Ich und Du“ („Aš ir tu“) iki šiol skaitomas visame pasaulyje.

Daugelis literatūros kritikų ir filosofų laikė Buberį XX amžiaus pradžios filosofijos ir socialinės minties milžinu. Jo akademinis darbas padarė didelę įtaką įvairioms sritims, įskaitant medicinos antropologiją, filosofinę psichologiją ir pedagoginę teoriją. Jis taip pat buvo Biblijos vertėjas. Buberio ir Rosenzweigo hebrajų rašto vertimas yra vokiečių literatūros klasika.

Buberis susižavėjo Rytų Europos žydų gyvenimo pasauliu. Nors jo kolegos žvelgė į štetlą, Buberis pastebėjo, kad po šiurkščiomis šių bendruomenių vietomis slypi gilus ir gyvybingas socialinis pasaulis, pasaulis, kuris yra labai sudėtingas ir sociologiškai sudėtingas. Jo garsusis literatūros kūrinys „Chasidinės pasakos“ ne tik suteikė orumo niekinamai visuomenei, bet ir parodė, kad gili filosofinė mintis nėra vienintelė Vakarų akademikų provincija.

Buberis pagyvino ne tik bendruomeninę „Shtetl“ gyvenimo pusę, bet ir dvasinius santykius su Dievu.

Buberis „kviečia“ mus į štetlo gyvenimą. Jis parodo, kad šie kaimai, nors ir skurdūs pasaulietiškomis gėrybėmis, buvo turtingi tradicijų ir dvasingumo.

Skaitydami Buberio darbus sužinome, kad žmonės, priversti gyventi skurdo ir fanatizmo viduryje, galėjo viltis paversti veiksmais, o neapykantą - meile.

Buberio „Chasidic Tales“ galime perskaityti dviem lygiais. Pirmame lygyje mes skaitome liaudies pasakas apie žmones, bandančius klestėti priešiškame pasaulyje - pasaulyje, kuriame vien išgyvenimas buvo artimas stebuklui. Išsamesniame lygmenyje mes randame sudėtingą filosofiją, kuri moko skaitytoją kupiną nuovargio gyvenimui.

Visame Buberio darbe matome, kaip štetlo gyventojai tapo Dievo partneriais. Skirtingai nuo „sudėtingų“ vakarų europiečių, šie „nesudėtingi“ gyventojai nesistengė apibrėžti Dievo. Jie tiesiog gyveno nuolatinius santykius su Dievu. Štetlo žmonės žodžius vartojo taupiai. Net kalbant su Dievu, emocijos dažnai būdavo išreiškiamos „neegoon“ muzika: daina be žodžių, kurios giedojimas priartino juos prie Dievo.

Martinas Buberis surinko šias legendas, įvyniojo jas į akademiškai įmantrią pakuotę ir laimėjo pagarbos jausmą visame Vakarų pasaulyje.

Jo knygos: „Hundert chassidische Geschichten“ (šimtas chassidų pasakų) ir „Die Erzählungen der Chassidim“ (chasidų istorijos) parodė dvasios gelmę skurdo viduryje ir pateikė pasauliui naujų išminties įžvalgų.

Jam pavyko sujungti gyvą Rytų Europos žydų tikėjimą su sausu rafinuotų Vakarų akademiniu gyvenimu, todėl mums kilo klausimas, ar tai grupei tikrai geriau?

Buberis parodė, kaip Vakarų akademikai suskaldė tikrovę, o štetlo pasaulyje buvo siekiama visumos. Buberis taip pat atskleidė Vakarų filosofiją tzimtzum sąvokai: dieviško susitraukimo idėjai ir taip leidžiančiai pašventinti paprastą. Skaitydami Buberį matome, kaip štetlų gyventojai visur rado Dievą, nes Dievas sukūrė erdvę, kurioje gali augti žmonės.

Buberis nenustoja aprašinėti žmonijos ir Dievo santykių (bein adam la-makom), bet taip pat įžengia į žmonių tarpusavio santykių pasaulį (bein adam l'chaero).

Buberiui tik žmonių sąveika sukuria meilės ir apsaugos nuo neapykantos ir išankstinių nusistatymų antklodę. Buberio pasaulyje nėra padalijimo tarp politinio ir dvasinio, tarp darbo ir maldos, tarp buities darbų ir didingumo. Tiesa randama ne nežinomame, paslaptingame, bet akivaizdžiame žmogaus ir gyvenimo sąveikoje. Buberis parodo, kaip šie santykiai keičia beširdį pasaulį ir tradicijų dėka daro gyvenimą vertą gyventi.

Buberio štetlo vaizdavime niekas nėra visiškai geras ar blogas. Vietoj to yra teshuvah ieškojimas, atsigręžimas ir grįžimas pas Dievą visa savo esybe.

Buberis, kaip ir Sholomas Aleichemas, apie kurį rašiau praėjusį mėnesį, pristato mums paprastus žmones, kurie randa Dievą kasdieniškoje gyvenimo rutinoje. Buberio personažai nesiekia žmogaus ribų, o gyvena savo gyvenimą taip, kad būdami žmonėmis jie susijungtų su Dievu. Buberis iliustruoja šį veiksmą per tzadiko (dvasinio ir bendruomeninio lyderio) personažą. Tzadikas pagerbė kiekvieną dieną, padarė ją šventą, stebuklu pašventindamas varginančias ir neįdomias gyvenimo rutiną.

Buberio raštai apibūdina pasaulį, kurio nebėra.

Sunaikinti neapykantos nacistinei Europai ir jos išankstinių nusistatymų jūrai, mums belieka tik istorijos, bet tai pasakos, dėl kurių verta gyventi, ir tai yra dėl racionalaus vokiečių filosofo, kuris pabėgo iš Vokietijos ir atkūrė savo gyvenimą Izraelyje, kad ir mes galėtume pašventinti paprastus žmones ir rasti Dievą visame, ką darome.

Peteris Tarlovas irabinas emeritas Teksaso „A&M Hillel“ fonde Koledžo stotyje. Jis yra Kolegijos stoties policijos departamento kapelionas ir dėsto Teksaso A&M medicinos koledže.