Vokietija švenčia 20-ąsias Berlyno sienos griuvimo metines

Pirmadienį koncertais ir memorialais vokiečiai švęs dieną, kai prieš 20 metų griuvo Berlyno siena. Tą šaltą naktį jie šoko ant sienos, iškėlę rankas į pergalę, susikibę rankomis iš draugystės ir svaiginančios vilties. Atskyrimo ir nerimo metai išsiliejo į neįtikėtiną laisvės ir ateities be sienos apsaugos, slaptosios policijos, informatorių ir griežtos komunistinės kontrolės tikrovę.

Vokiečiai švenčia su koncertais, kuriuose puikuojasi Bethovenas ir Bon Jovi; 136–1961 m. žuvusių 1989 žmonių, bandančių persikelti, atminimo ceremonija; žvakių apšvietimas; ir 1,000 aukštų plastikinių putplasčio domino kauliukų, kuriuos reikia pastatyti palei sienos trasą ir apversti.

9 m. lapkričio 1989 d. rytų vokiečiai atvažiavo būriais, važinėdami savo purškiančiais trabantais, motociklais ir sutrūkinėjusiais dviračiais. Šimtai, tada tūkstančiai, tada šimtai tūkstančių persikėlė per kitas dienas.

Parduotuvės Vakarų Berlyne nedirbdavo iki vėlumos, o bankai kiekvienam lankytojui iš rytų Vokietijos išdalindavo po 100 Vokietijos markių „sveikiamaisiais pinigais“, kurių vertė tuomet buvo apie 50 JAV dolerių.

Vakarėlis truko keturias dienas ir iki lapkričio 12 d. apsilankė daugiau nei 3 milijonai iš 16.6 milijono Rytų Vokietijos gyventojų, beveik trečdalis jų į vakarų Berlyną, likusieji pro vartus, atsivėrusius išilgai likusios aptvertos, užminuotos sienos, kuri pjauna šalis dviese.

Beveik 155 kilometrų (100 mylių) sienos dalys buvo nugriautos ir nuverstos. Turistai išpjaustė gabalus, kad galėtų laikyti suvenyrus. Ašarojančios šeimos susijungė. Barai duodavo nemokamų gėrimų. Nepažįstami žmonės bučiavosi ir skrudino vienas kitą šampanu.

Klausas-Hubertas Fuggeris, Vakarų Berlyno laisvojo universiteto studentas, gėrė aludėje, kai pradėjo ateiti žmonės, „kurie atrodė kiek kitaip“.

Klientai pirkėjus pirko po turo. Iki vidurnakčio, užuot grįžęs namo, Fuggeris ir dar trys asmenys taksi nuvažiavo iki Brandenburgo vartų, seniai buvusių niekieno žemėje, ir kartu su šimtais kitų žmonių įveikė 12 pėdų (beveik keturių metrų) sieną.

„Tikrai buvo daug scenų, pavyzdžiui, žmonės verkia, nes negalėjo suprasti situacijos“, – sakė dabar 43 metų Fuggeris. „Daug žmonių atėjo su buteliais“ šampano ir saldaus vokiško putojančio vyno.

Kitą naktį Fuggeris taip pat praleido ant sienos. Žurnalo nuotraukoje jis matomas apsivyniojęs skara.

„Tada siena buvo sausakimša, tūkstančiai žmonių, ir tu negalėjai pajudėti... reikėjo veržtis per žmonių mases“, – sakė jis.

Angela Merkel, pirmoji Vokietijos kanclerė iš buvusių komunistinių Rytų šalių, praėjusią savaitę sakydama kalbą JAV Kongresui, priminė euforiją.

„Ten, kur kažkada buvo tik tamsi siena, staiga atsidarė durys ir mes visi ėjome pro jas: į gatves, į bažnyčias, per sienas“, – sakė A. Merkel. „Kiekvienas turėjo galimybę sukurti kažką naujo, ką nors pakeisti, pradėti naują pradžią.

Siena, kurią komunistai pastatė Šaltojo karo įkarštyje ir kuri stovėjo 28 metus, beveik nebeliko. Kai kurios dalys vis dar stovi lauko meno galerijoje arba kaip muziejaus po atviru dangumi dalis. Jo maršrutas per miestą dabar yra gatvės, prekybos centrai ir daugiabučiai namai. Vienintelis priminimas apie tai yra inkrustuotų plytų serija, nubrėžianti jos kelią.

„Checkpoint Charlie“ – surenkamasis korpusas, kuris ilgą laiką buvo sąjungininkų buvimo ir šaltojo karo įtampos simbolis, buvo perkeltas į muziejų vakarų Berlyne.

Potsdamo aikštė, gyvybinga aikštė, kuri buvo sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą ir per Šaltąjį karą tapo niekieno žeme, yra pilna prabangių parduotuvių, kuriose parduodama viskas – nuo ​​iPod iki grilyje keptų bratwurst’ų.

Spalio 31 d. Berlyne vykusioje ceremonijoje sienos atidarymui vadovavęs Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis stovėjo greta to meto supervalstybių prezidentų George'o HW Busho ir Michailo Gorbačiovo.

Po nacių eros trukusios gėdos dešimtmečių, pasak Kohlis, Berlyno sienos griuvimas ir jų šalies susijungimas po 11 mėnesių suteikė vokiečiams pasididžiavimą.

„Per savo istoriją neturime daug priežasčių didžiuotis“, – sakė dabar 79-erių Kohlis. Tačiau kaip kancleris, „neturiu nieko geresnio ir kuo labiau didžiuotis už Vokietijos susijungimą“.

Interviu Maskvoje naujienų agentūrai Associated Press Television News M. Gorbačiovas sakė, kad tai yra taikos katalizatorius.

„Kad ir kaip būtų sunku, dirbome, radome tarpusavio supratimą ir judėjome į priekį. Pradėjome mažinti branduolinius ginklus, mažinti ginkluotąsias pajėgas Europoje ir spręsti kitus klausimus“, – sakė jis.

Viskas prasidėjo nuo įprastos vėlyvos popietės spaudos konferencijos.

9 m. lapkričio 1989 d. Guenteris Schabowskis, Rytų Vokietiją valdančio politinio biuro narys, atsitiktinai pareiškė, kad rytų vokiečiai galės nedelsdami keliauti į vakarus.

Vėliau jis bandė patikslinti savo pastabas ir sakė, kad naujosios taisyklės įsigalios vidurnaktį, tačiau įvykiai pajudėjo greičiau, kai žinia pasklido.

Nuošalioje perėjoje Berlyno pietuose Annemarie Reffert ir jos 15-metė dukra pateko į istoriją tapdamos pirmosiomis rytų vokietėmis, kirtusiomis sieną.

Reffert, kuriai dabar 66 metai, prisimena, kaip Rytų Vokietijos kariai buvo sutrikę, kai bandė kirsti sieną.

„Aš įrodinėjau, kad Schabowskis pasakė, kad mums buvo leista pereiti“, - sakė ji. Pasienio kariai nusileido. Muitinės pareigūnė nustebo, kad ji neturi bagažo.

„Viskas, ko norėjome, buvo pamatyti, ar tikrai galime keliauti“, - sakė Reffertas.

Po metų Schabowskis televizijos pašnekovui pasakė, kad susimaišė. Politbiuras turėjo svarstyti ne sprendimą, o įstatymo projektą. Jis manė, kad tai jau priimtas sprendimas.

Tą naktį, apie vidurnaktį, pasieniečiai atidarė vartus. Per „Checkpoint Charlie“, Invalidenstrasse gatve, per Glienicke tiltą, daugybė žmonių plūstelėjo į Vakarų Berlyną, nenumaldomi, nevaržomi, akis užgniaužę.