Projekte nagrinėjami tarptautiniai paveldo aspektai, stebint, kaip pokolonijinės diasporos bendruomenės saugo, interpretuoja, dalijasi ir transformuoja savo kultūros paveldą laike ir erdvėje. Internetiniame seminare daugiausia dėmesio skirta kultūros paveldui, atminčiai ir tapatybei tarp girmitijų darbininkų palikuonių visoje diasporoje.
Toliau pateikiamos ištraukos iš Indo-Karibų kultūros centro (ICC) minčių lyderių forumo (2025-10-26). ZOOM programai pirmininkavo Shakira Mohommed, o moderavo Shalima Mohammed, abi moterys iš Trinidado. Programoje dalyvavo (5) pranešėjai. Tema buvo „Kultūra, paveldas ir tapatybė Girmitya diasporoje“.
Žiūrėkite nemontuotą laidos įrašą:
ARI GAUTIER pasakė: „Naujoji karta girmitja [sutartininkai] diasporos žmonės susigrąžina paraitradicija. Jie keliauja į Indiją, ypač į Pietų Indiją, kad išmoktų groti ir gaminti paraiGrįžę jie parsiveža šias žinias su savimi. Per pastaruosius 10–15 metų įvyko naujas atgimimas parai muzika Mauricijuje, kur ji vėl atliekama šventyklose ir įvairiose ceremonijose. Kultūros paveldas, kurį girmitijos su savimi nešiotis muzika laikui bėgant buvo transformuota ir kreolizuota. Tamilų diasporoje įsitvirtinę muzikiniai ir kultūriniai vaidmenys susiliejo su kreolų formomis. Išskyrus Maloją, parai ir toliau labiau prisideda prie ritualinių ir pamaldų kontekstų nei prie pagrindinės muzikos ar komercinių įrašų. Ši hibridizacija rodo, kaip tamilų bendruomenės anapus vandenyno išsaugojo protėvių ritmus. parai tuo pačiu metu kuriant naujas diasporos muzikines kalbas, pagrįstas tarpkultūriniu solidarumu.“
PROFESORIUS „POKALBIAI“ DEVROOP sakė: „Yra šešios pagrindinės pamokos, kaip suprasti diasporos muziką ir kultūrinį išlikimą. 1. Muzika kaip kultūrinis gyvenimas. Muzika išsaugo kalbą, kultūrą, religiją ir kolektyvinį identitetą, kai kiti ryšiai nutrūksta. Tai ne tik pramoga; tai išlikimas. 2. Kūrybiškumas suvaržymuose. Griežti apribojimai gali įžiebti nepaprastą kūrybiškumą ir inovacijas, kai bendruomenės yra pasiryžusios išlikti; suvaržymai tampa kūrybiškumo katalizatoriumi. 3. Prisitaikymas kaip inovacija. Hibridiškumas atspindi realybę ir tampa stiprybe, o ne silpnybe. Atsiradusi hibridinė muzika nebuvo prastesnė už gryną indišką muziką. Ji buvo vertinga savaime. 4. Bendruomenės erdvė yra būtina. Fizinės ir socialinės erdvės, kuriose galima praktikuoti ir perduoti tradicijas, yra labai svarbios. Be tokių erdvių išsaugojimas tampa beveik neįmanomas. 5. Centrinė gyvenimo patirtis. Praktikų balsai yra svarbiausi. Akademinė analizė turi būti pagrįsta gyvenimo patirtimi. Įsiklausykite į tuos, kurie išsaugojo tradicijas. 6. Paveldas yra gyvas. Tradicijos turi vystytis, kad išliktų. Kultūros išsaugojimas nereiškia jos įšaldymo laike; tai reiškia sąmoningą evoliuciją su bendruomenės palaikymu.“
DR. VIŠNU BISRAMAS sakė: „Atsparumas, kūrybiškumas ir prisitaikymas lėmė indėnų kultūros išsaugojimą ir išlikimą ne tik Gajanoje, bet ir Trinidade, Suriname ir apskritai diasporoje. Paprastai žmonės kultūrą supranta kaip dainavimą, šokius ir muziką, tačiau kultūra yra daugiau nei tai. Tai bendras žmonių grupės gyvenimo būdas. Jis apima jų įpročius, tradicijas, drabužius, muziką, kalbą, dainas, maistą, meną, dekoracijas, architektūrą, kaip jie meldžiasi, namus, garbinimo vietas ir įsitikinimus, ritualus, praktikas, apsipirkimą, melodijas, šventes, įskaitant tokias šventes kaip Eid, Phagwa, Diwali, apeigų ir jubiliejų aplinką, artefaktus, labdaros tinklus ir kitus gyvenimo aspektus. Šie įvairūs gyvenimo aspektai liudija apie indėnų bendruomenės įsipareigojimą išsaugoti savo tapatybę ir šaknis.“
PROFESORIUS PETERIS MANUELIS „Mano tyrimų centre buvo tradicinės muzikos formos ir jų raida diasporoje, panašiai kaip Trinidado vietinė klasikinė muzika ar tassa būgnų muzika, kurioje sena ir nauja įtaka susilieja į gyvybingus šiuolaikinius stilius. Keliavau į Indijos Bhojpuri regioną, kad atsekčiau šių tradicijų šaknis ir suprasčiau, kas buvo išsaugota, transformuota ar kreolizuota diasporoje. Surinamo atveju artimiausi kultūriniai ir geografiniai ryšiai yra su Gajana ir Trinidadu – šalimis, kurios turi bendrų to, ką aš apibūdinu kaip „izoliuotas diasporos kultūras“, susiformavusias iki sutartinių santykių laikotarpio pabaigos.“
Dr. Jaswina Elahi sakė. „Nesakyčiau, kad tradicinės hindi dainos nyksta. Jaunimą traukia čatnis ir remiksuota muzika, ypač dėl augančios Trinidado muzikos stilių įtakos. Pavyzdžiui,“ Bhaitakas Ganoje – kadaise labai tradicinė forma – buvo stipriai paveikta čatnio muzikos. Nors kai kurie jaunuoliai vis dar gali dainuoti bhojpuri ar kitomis tarmėmis, daugelis renkasi anglų arba Trinidado kreolų kalbą, o tai prisidėjo prie tradicinės muzikos nykimo. bhaitak gana...tuo pačiu metu atgimsta ir „mūsų pačių muzika“, nors ji ir gerokai pasikeitė veikiama diasporos.“
Palikite komentarą