Šįryt žiūrėdamas „MSNow“ reportažą apie ICE agentų sugautus imigrantus, artėjančius prie pilietybės gavimo, tyliai dėkojau už tai, kad gimiau Jungtinėse Valstijose. Kamera rodė ne tik baimę, bet ir netikėjimą – žmones, besigniaužiančius į dokumentus, šeimas, laikančias plastikinius maišelius su savo menkais daiktais, mažylį, su siaubu įsikibusį į suaugusiojo palto rankovę. Tai buvo būtent toks vaizdas, apie kurį mane perspėjo mano tėvas, gimęs buvusioje Sovietų Sąjungoje.
ŠALTINIS: Mano asmenine nuomone
Tas dėkingumas skirtas vienam iš mano tėvų... tam, kuris gimė buvusioje Sovietų Sąjungoje, kuris atvyko į JAV, kad jam nebereikėtų kęsti kasdienių autoritarizmo pažeminimų – žiaurumo, kuris, tragiškai, atgimsta naujais pavidalais tautoje, kuri skelbia demokratiją savo pagrindu. Jis išmokė mane, kad autoritarizmas neatžygiuoja su batais; jis grįžta per mažus leidimus, gūžčiojimą pečiais, nusuktą žvilgsnį ir atsitiktinį piktnaudžiavimą menka galia.
Tačiau dėkingumas reikalauja sąmoningumoKyla pagunda įsivaizduoti nežmoniškumą kaip tolimą, vykstantį kituose miestuose ar nacionalinėse naujienų srautuose. Tiesa yra labiau nerimą kelianti: žiaurumas egzistuoja daug arčiau, koridoriaus gale, kiemo gale, mūsų darbovietėje.
Mano Niujorko kooperatyve
Tai, kas vyksta vieno pastato viduje, atspindi, kur link mes einame kaip tauta. Manote, kad jums reikia diktatoriaus, kad sugriauti demokratiją? Dažnai tereikia koridoriaus, kuriame kaimynai nustoja žiūrėti vienas į kitą, lentos, kuri nustoja klausytis, kultūros, kuri nusprendžia, kad tyla lengviau nei principai.
Kai galia pakeičia principą
Mūsų direktorių valdyba elgiasi kaip privačios imperijos savininkai, o ne kaip bendros bendruomenės prižiūrėtojai. Mūsų valdymo dokumentuose įtvirtintos teisės, skirtos apsaugoti gyventojus nuo šališkumo ir prievartos, yra ignoruojamos savo nuožiūra. Arogancija pakeičia atskaitomybę; smulkmeniškumas išstumia principus. Šie asmenys nevaldo kolektyvinių namų; jie valdo privačią valdą. Ir leiskite man aiškiai pasakyti: tai ne abstraktus skundas. Kai valdyba atsisako atsakyti į el. laiškus, sufabrikuoja baudas, stabdo remontą ar selektyviai vykdo taisykles, ji nėra tiesiog „sunki“. Ji dalyvauja ankstyviausiose pilietinio nuosmukio stadijose.
Istorija rodo, kad autoritarinis elgesys retai gimsta viršūnėse; jį puoselėja mažuose kambariuose žmonės, kurie supranta, kad niekas jų nesustabdys. Sunku juos vadinti suaugusiais, kai jie neatitinka pagrindinių brandos reikalavimų: pagarbos, empatijos, sąžiningumo, gebėjimo gyventi tarp kitų, netvirtinant dominavimo.
Taigi, kaip atpažinti suaugusįjį? Iš jo veiksmų, kai teisingumas jam kažką kainuoja. Iš jo noro sugyventi be žiaurumo. Iš jo atsisakymo dominuoti pažeidžiamiems. Ir, pridurčiau, iš jo noro pasakyti „Aš klydau“ – sakinio, kurio autoritarinės asmenybės negali pakęsti ištarti.
Jie nėra verčiami elgtis nežmoniškai – jie patys tai pasirenka Įprastas žiaurumas, nepaprastos pasekmės
„LinkedIn“ tinkle kasdien skaitau apie ištikimus darbuotojus, penkerius, dešimt, trisdešimt metų darbo stažą, atleistus be įspėjimo. Jokių atsisveikinimų. Jokių dėkingumų. Jokių paaiškinimų. Kai kurie apie savo likimą sužinojo automatiniu el. laišku likus kelioms savaitėms iki švenčių. Kiti sužinojo apie atleidimą, kai nustojo veikti jų prieigos kortelės arba dingo jų kompiuterių prisijungimo duomenys. Neseniai skaičiau apie darbuotoją, kuris sužinojo, kad buvo pakeistas, tik todėl, kad negavo atlyginimo. Tai ne neišvengiamybės įmonėje; tai sprendimai. Apskaičiuoti veiksmai, atlikti žmonių, kurie galėjo oriai susitvarkyti su situacija, bet pasirinko to nedaryti.
Paprastų žmonių, užimančių kuklias ir galingas pareigas, žiaurumą sunku apibūdinti. Ir didelė jo dalis yra savanoriška. Niekas jų neverčia kenkti kitiems. Jie patys tai pasirenka: dėl patogumo, dėl kontrolės, dėl pasididžiavimo, dėl trumpalaikio pasitenkinimo įtvirtinant valdžią. Tai ne taisyklių trūkumas; tai sąžinės sausra. Blogį įsivaizduojame kaip didelį ir surežisuotą. Dažniau jis tylus ir vietinis. Kaimynas, kuris tyli. Vadovas, kuris prieš dienos pabaigą išjungia darbuotojo prisijungimą. Kooperatyvo valdyba, kuri pamiršta savo vaidmenį – tarnauti, o ne valdyti. Vadovas, kuris suplanuoja ką nors pamainai, apie kurią žino, kad asmuo fiziškai negali dirbti, vien tam, kad „įrodytų savo tiesą“.
Štai tiesa, kuriai mes priešinamės: kai paprasti žmonės atranda, kad gali išsisukti nuo žiaurumo, jie bando ribas. O kai niekas nespaudžia, jie jas plečia. Štai kaip griūva kultūros – ne sprogimais, o leidimais.
Civilizacija prasideda nuo mažų dalykų
Jei egzistuoja pilietinė visuomenė, jos pamatai statomi mažiausiu mastu. Civilizacija kuriama arba griaunama kasdieniais sąžinės veiksmais. Kai leidžiame mikro žiaurumams praeiti neginčijamiems, mes juos normalizuojame. Jie vystosi nuo išimties iki modelio, nuo modelio iki kultūros. Kai kultūra suyra, atkūrimas tampa eksponentiškai sunkesnis. Kiekvienas istorijos žiaurumas prasidėjo nuo to, kad žmonės nieko nesakė, kai nutiko kas nors mažo. Paniekinimas. Melas. Pažeidimas, nustumtas į šalį. Žmogus, su kuriuo buvo blogai elgiamasi, nes „tai nebuvo mano reikalas“. Taisyklė, iškreipta, nes „nebuvo verta kovoti“.
Taigi šiandien prašau skaitytojų ne tik jausti pasipiktinimą, bet ir įsikišti. Kalbėti, kai tyla yra paprasčiau. Palaikyti nesąžiningai elgiamasi su kolega. Klausinėti tų, kurie patogiai įsitaiso neužtarnautos valdžios pozicijose. Būti geriems tiems, kurie tikisi abejingumo. Kiekvienas žmogiškumo poelgis, kiekvienas atsisakymas dalyvauti žiaurume atkuria giją mūsų bendrame socialiniame audinyje. Tie siūlai, be galo maži ir labai stiprūs, laiko pilietinę visuomenę kartu. Sąžiningumas nėra institucija; tai praktika.
Mandagumas nėra įstatymų leidyba; tai disciplina. Žmogiškumas nėra paveldimas; tai sprendimas, kuris atsinaujina akimirka po akimirkos. Ir nesuklyskite: ta akimirka ateis. Ji ateis mums visiems –momentas, kai turime nuspręsti, ar būti bendrininkais, ar drąsūsKai pasaulis atšąla ir kaimynas atsigręžia prieš artimą, tie, kurie pasirenka empatiją, tampa galutiniais žmogiškumo sergėtojais. Jei žiaurumas yra jūsų rankose, tai ir gerumas. Vienas pasirinkimas sugriauna civilizaciją; kitas ją vėl sujungia. Klausimas, galbūt vienintelis klausimas, yra toks: ką pasirinksite, kai ateis jūsų akimirka?
Palikite komentarą